"Balticum TV" programų administratorius, "Kultūros fabriko" technikas, "ArleKino" ir "Kino klubo 8 ½" kino operatorius, žurnalo "Flintas" tekstų autorius.
Star Wars: Episode IX – The Rise of Skywalker. Dar liko nepanaudotų kozirių, netikėtų siužeto vingių, nors po aštuonių filmų iš eilės man jie jau nebuvo tokie... netikėti. Vis dėlto neblogai susieti personažai, istorijos iš visų trijų trilogijų. Naujų veikėjų taip ir nepamėgau...
Gradius. Gal 1000 komentarų per 17 metų, nė žodžio apie Gradius, nors per tą laiką jį ir jo tęsinius peržaidžiau ne kartą. Kaip keista. Klasikinė šonu slenkanti šaudyklė. Tai yra, turi žinoti, kodėl ji gera. Sunki. Praradęs papildomus erdvėlaivio ginklus, greitai miršti.
The Queen Is Dead. Geriausias The Smiths albumas. Kai kam. Gal net daug kam. Tik ne man, nors galiu lyginti tik su debiutiniu, kurio klausiau prieš kelis metus. Bet klausiau daug daugiau, ir kartais paklausau dabar. Šitas gal šmaikštesnis, irgi visai išradingas, tik… Ne, ne man.
Star Wars: Episode VIII - The Last Jedi. Meluočiau, kad nepatiko, šiaip, žiauriai patiko, neskaitant gal kelių scenų, veikėjų, kaip ir kituose serijos epizoduose. Kūrėjams puikiai pavyko subalansuoti humorą ir dramą, kuriais persmelkta kiekviena scena – filmas tikrai neprailgsta.
Forza Horizon 6. Lenktynių žaidimų Assassin‘s Creed, tik žaidžiant Assassin‘s Creed man nereikėjo sudalyvaut tiek papildomų veiklų, kad galėčiau sužaist paskutinę misiją. Jose dalyvauti privaloma, o tai, kas privaloma, retai kada būna smagu. Užtenka pažvelgt į žaidimo personažus.
Metal Slug 3. Savotiška egzotika, dvimatė šaudyklė 2000-aisiais, kaip ir pati Neo Geo konsolė, kuriai ji iš pradžių ir pasirodė. Kas jau kas, o SNK išmano 2D animaciją. Gaila, kad šioje versijoje uždėtas pikselių filtras – nerekomenduoju. Gerai, kad bent nėra kreditų limito.
Star Wars: Episode III – Revenge of the Sith. Arba man vis labiau ir labiau patinka Star Wars, arba tie filmai iš tikrųjų eina geryn, nes šita dalis man turbūt antra mėgstamiausia po Empire Strikes Back. Truputį tamsesnė, rimtesnė, nors gal per daug stengiasi suvesti visus galus.
Lenktynių planeta. Nustebau sužinojęs, kad 2003-ių, o ne kokių 1996 ar 1997-ų. Siaubas. Tų, kas anuomet susigundė lietuvišku pavadinimu, aprašymu ir gražiomis nuotraukomis laukė (tykojo) žiauriai frustruojantis potyris. Daugiausiai dėl valdymo, bet šiaip ir dėl viso kito.
Star Wars Episode II - Attack of the Clones. Iš naujo peržiūriu serijos dalis ta tvarka, kuria jos pasirodė, ir kol kas nei viena nelikau nusivylęs, įskaitant šia, kurios dar nebuvau matęs. Mažiau humoro pačiame filme, daugiau jo ten, kur neturėjau juoktis, daug įsimintinų scenų.
Telephono. Spoon man visada buvo sunkiai datuojama grupė – gerąja prasme. Jei nežinočiau, nepasakyčiau, kuris albumas pasirodė po kurio. Išskyrus Telephono. Jis tikrai 1996-ų. Vieniems neša į Pixies, man labiau primena Pavement. Visi norėjo būt Pavement. Pamėgau tik Idiot Driver.
Elden Ring. Toks ilgas, toks sunkus, bet toks geras – kaip koks Legend of Zelda, tik suaugusiems. Ir, kaip ne keista, visiškai nemonotoniškas, nors iš esmės tai 100 valandų bosų ultramaratonas. Jis nenustoja stebinti. Deja, ir painioti. Be kitų pagalbos nebūčiau išsivertęs.
Lone Star. Kaip pirma serialo serija. Tiek daug veikėjų. Tiek daug istorijų. Tik vienas bendras vardiklis – dykumoje rasti prieš keliasdešimt metų be žinios dingusio korumpuoto šerifo palaikai. Geras, bet labai teisuoliškas, amerikietiškas, į dvi valandas suspaustas serialas.
Elden Ring. Kaip 2022-ųjų žaidimas 2013-ųjų Xbox One konsolėje, atrodo visai neblogai, bet ilgesni krovimo laikai ir žemesnė kadrų kaita paverčia ir taip sudėtingą nuotykį dar labiau frustruojančiu. Primena originalią Shadow of the Colossus versiją.
Michael. Matau, už ką žiūrovai taip mėgsta, o kritikai – nemėgsta šio filmo. Pasaldinta realybės versija, visai kaip Bohemian Rhapsody, tik su mažiau vidinės dramos, bet tiek pat geros muzikos. Visi norėtų, kad taip juos atsimintų. Iš Džeksonų šeimos nebūčiau laukęs nieko kito.
One Cut of the Dead. Nebloga komedija apie blogą siaubo filmą, nufilmuotą vienu ypu ir ištransliuotą tiesiogiai per televiziją. Lyg filmo filme būtų maža, pabaigoje galima pamatyti, kaip buvo filmuojama ta komedija apie to siaubo filmo filmavimą… Idėja! Bet ne daugiau.
Dead Rising 3. Koncepcija panaši, tik mastas didesnis – nebe prekybos centras, o miestas. Kaip ir anksčiau, viskas šleiva, kreiva, bet kažkaip veikia, visai kaip tie absurdiški savadarbiai ginklai. Vietom net geriau. Apmaudu, kad Capcom nepasivargino jo optimizuoti kompiuteriams.
Project Hail Mary. Žiūrėjau nieko nesitikėdamas, nieko nežinodamas, neskaitęs aprašymo, nematęs anonso, tik plakatą, ir, išskyrus pradžią, šiek tiek perlenktą humorą, likau visai sužavėtas pažįstama, bet gudriai už virvučių tampančia istorija, apie kurios logiką geriau negalvoti.
Giant. Trečias, paskutinis, ir antrasis po jo mirties pasirodęs James Dean filmas, kuriame jis suvaidino nors ir ne pagrindinį, bet gan ryškų vaidmenį. Daugiau nei 3-jų valandų trukmės Amerikos mitas, apimantis 20-ties metų šeimos istoriją. Kaip knyga. Gera knyga.